Didysis italų poetas Dante Alighieri yra tiltas tarp dviejų epochų: viduramžių ir renesanso. Jo kūryba turėjo didelę reikšmę ne tik italų literatūrai, bet ir visos Vakarų Europos literatūrų vystymuisi. Dantės kūryba padėjo pagrindus italų literatūrinei kalbai ir paskatino nacionalinių kalbų vartojimą Vakarų Europos šalių literatūrose. „Pasaulinėje literatūroje Dantė – atskiras žemynas, toks pat bekraštis ir amžinai žaliuojantis, kaip Homeras ir Šekspyras,“ – taip jį apibūdino literatūros tyrinėtojas Vytautas Kubilius.
Dante Alighieri gimė Florencijoje 1265 m. gegužės pabaigoje. Motina mirė, kai Dante buvo šešerių ar septynerių metų, o dvylikos metų neteko ir tėvo. Jį augino pamotė. Savo kūryboje Dantė nemini nei tėvo nei motinos, tačiau Rojaus XV giesmėje pagerbė savo prosenelį Kačiagvidą (Cacciaguida), dalyvavusį Kryžiaus žygyje į Šventąją Žemę ir užsitarnavusį bajoro titulą. Būsimasis poetas baigė viduramžių mokyklą. Išmoko lotynų, prancūzų, provansalų kalbas, studijavo antikos poetus, ypač Vergilijų, kurį laikė savo mokytoju. Pirmąjį sonetą Dantė parašė būdamas 17-os metų, ir iki 1290 metų beveik visi Dantės eilėraščiai parašyti Provanso trubadūrų maniera ir skirti miesto gražuolėms, daugiausia Beatričei.
Po Beatričės mirties 1290 m., poetas atrinko 30 eilėraščių ir sujungė juos prozos intarpais – komentarais į vieną kūrinį „Naujas gyvenimas” (“La vita nova”). Jame poetiškai aprašoma meilės Beatričei istorija nuo pirmojo susitikimo iki jos ankstyvos mirties. Naujas gyvenimas – tai pirmoji Vakarų Europos literatūros istorijoje liaudies, o ne lotynų kalba parašyta išpažintis, autobiografinio pobūdžio apysaka, psichologinio romano pirmtakė. Joje atsispindi jaunojo poeto išgyvenimai.
Po Beatričės mirties Dantė aktyviai dalyvauja šalies politiniame gyvenime ir net su ginklu rankoje kaunasi prieš savo politinius priešus. Kova vyko permainingai, ir atėjus į valdžią jo politiniams oponentams, 1302 metais Dantė nuteisiamas ištrėmimui, jo turtas konfiskuojamas. Dantė 20 metų klaidžioja su dviem vaikais po visą Italiją, apsistodamas savo gerbėjų aristokratų namuose. Paskutiniuosius gyvenimo metus Dantė praleido Ravenoje pas kunigaikštį Gvido da Polentą, didelį poezijos mylėtoją. Poetas mirė Ravenoje 1321 metais rugsėjo 13 dieną, sulaukęs 56-erių metų. Ten ir palaidotas.
Dantė buvo visapusiškai išsilavinusi asmenybė. Jo žinios istorijos, literatūros, matematikos, gamtos, medicinos, astrologijos, filosofijos, teologijos ir kitose srityse buvo labai plačios. Buvo gerai susipažinęs su arabų ir antikos mokslininkų darbais. Visą šį žinių bagažą meistriškai panaudojo savo nemirtingoje poemoje „Dieviškoji komedija“ (“La Divina Commedia”), kurią pradėjo rašyti tremtyje 1307 metais. Dėl įvykių ir asmenybių gausos Dieviškojį komedija tampa moksline-filosofine enciklopedija, įvilkta į žavų poezijos apdarą.
Poema simbolizuoja sunkų žmonijos kelią iš nuodėmių ir aistrų pasaulio ( „Pragaras“) per moralinį tobulėjimą („Skaistykla“) į išganymą bei Dievo malonę („Rojus“). Dantė apgyvendino anapus pasaulį nuo apačios iki viršaus žmonėmis su žemiškomis aistromis, kur stipriai pulsuoja šio pasaulio patirtis, įvairiausi ir labiausiai susipynę jausmai, trykštantys iš sielos, kuri viską stebi, tiria, svarsto, kuri yra patyrusi visas žmogaus ydas ir vertybes. Visur centre yra jo paties asmenybė, žengianti per pavojus ir dvasinius sukrėtimus, kylanti iš žemės žiomens gelmių ligi žvaigždžių, kur atsiduria Rojuje Visatos Kūrėjo akivaizdoje.